2017 m. rugsėjo 11 d., pirmadienis

Visos vasaros baigiasi.


Ši daina yra 2017 metų vasarą. Ji yra ta daina, kurios stengdavausi nesiklausyti ir iki pat rudens nesužinojau jos pavadinimo, kad tik nerasti jos jutubėj. Tam, kad kai ateis TA ILGAI LAUKTA VASAROS DIENA, tai ją galėčiau klausyt iki mirimo Spėkit ar per visą vasarą atėjo tokia diena?

Mano visas gyvenimas susideda į gyvenima ateityje. Kažkokiais etapais. Neva štai kai jau tą dalyką atliksiu, tai va tada ir prasidės gyvenimas. Kaip, kad buvo su parduota Monza dėl kurios miriau, o pamatęs ją Vilniuje visiškai nesutrinku.

Sako šitas blogas mirė. Kol yra kas apsilanko - tol jis nemirė. Ir nemirs iki vieno tam tikro momento gyvenime.


Peržiūrėjau savo šių metų įrašus. Pirmą pavasario dieną buvau pasimatyme. Visiškai nepamenu su kuo ir kur. Man atrodo, kad paskutinį kartą buvau pasimatyme dar 2016-ųjų žiemą. Nebent užskaitysim tą kartą, kai vieną ir vientelį kartą stebėjom kopose kaip leidžiasi saulė. Tai buvo vienas iš tų once in a lifetime atvejų.

Gyvenu antakalnyje. Ten prie Rimi parduotuvės tokia raukšlių nesužalota močiutėlė 9 iš 10 kartų, kai ten apsilankau, pardavinėja gėles. Nebuvo atvejo kai mūsų žvilgsniai nesusitiktų. Jos parduodamos gėlės nuostabios. Laukiu progos, kai turėsiu kam nupirkti gėlių. Pirmiausia bėgsiu ieškoti gėlių būtent ten.